„Ji (Evangelija) juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ (Rom 1, 16). Išgelbėjimas – išvadavimas iš to, kas bjauroja, menkina, griauna gyvenimą. O galybė, kurią Dievas panaudoja tam, kad išgelbėtų, – tai „jo Sūnaus Evangelija“ ( Rom 1, 9). Ši Evangelija – Geroji naujiena – atskleidžia Dievą, atiduodantį viską: savo atleidimą, savo gyvybę, savo džiaugsmą. Todėl išgelbėjimas apima ne tik tuos, kurie patenkina tam tikrus kriterijus. Jis skirtas geriems ir piktiems, išmintingiems ir kvailiems. Dievas gelbsti „kiekvieną tikintįjį“.
Tai ar tikėjimas – išankstinė sąlyga Dievo dovanai gauti? Jei taip būtų, mano gyvenimas, mano laimė, mano išganymas galiausiai priklausytų nuo manęs paties. Viską lemtų mano priėmimas arba atsisakymas. Ši idėja neatitinka to, kas Biblijoje suprantama kaip tikėjimas. Tikėjimas nėra priemonė, kuria pasinaudojama kam nors gauti. Jis yra nuolankesnė tikrenybė, paprastas pasitikėjimas, visada sumišęs su nuostaba: neįvykdžius man jokios sąlygos, Dievas grąžina mane į draugystę su juo.
Tikėjimas yra beveik niekas, sunkiai įžvelgiamas – mažas kaip garstyčios grūdelis, sako Jėzus (Lk 17, 6). Sykiu jis „brangesnis už auksą“ (1 Pt 1, 7), „švenčiausiasis“ (Jud 20). Su viltimi ir meile jis pasilieka visam laikui (1 Kor 13, 13). VII amžiuje Maksimas Išpažinėjas tikėjimą tapatina su Dievo karalyste: „Tikėjimas – Dievo karalystė be regimos formos, karalystė – tai tikėjimas, įgijęs formą pagal Dievą“. Ir priduria, kad tikėjimas įgyvendina „betarpišką ir tobulą tikinčiojo sąjungą su Dievu, kurį jis tiki“. Tikėjimas nėra įėjimo į Dievo karalystę bilietas. Tikėjime yra pats Dievas. Kas tiki ir pasitiki Evangelija, tas jau susivienijęs su Dievu.
Tikėjimas yra beveik niekas, sunkiai įžvelgiamas – mažas kaip garstyčios grūdelis, sako Jėzus (Lk 17, 6). Sykiu jis „brangesnis už auksą“ (1 Pt 1, 7).
Prieš Kristaus atėjimą tikėjimas nebuvo įprasta nuostata tam, kad būtum susijęs su Dievu. Buvo nepaprastų tikinčiųjų, kaip kad Abraomas, o lemiamą Raudonosios jūros perėjimo momentą tauta „patikėjo Viešpačiu ir jo tarnu Moze“ (Iš 14, 31). Tačiau kasdienybėje labiau už tikėjimą buvo vertinama ištikimybė. Pirmosios sandoros bendruomenę sudarė ne „tikintieji“, bet „romieji“, „teisieji“, „šventieji“ (Ps 34). Tikėjimas, iki tol buvęs išimtinis, tampa normalus su Kristaus Evangelija, tad Jėzaus mokiniai gali vadintis tiesiog „tikinčiaisiais“ (Apd 2, 44).
Nes Evangelijai atskleidus beribę viską atiduodančio Dievo dovaną, išgelbėjimas siūlomas veltui. Nebėra išankstinių sąlygų, pakanka vien tikėti. Niekas nėra pašalintas iš Dievo meilės, anot apaštalo Pauliaus: „Pasitikime gyvuoju Dievu, kuris yra visų žmonių, o ypač tikinčiųjų, Gelbėtojas“ (1 Tim 4, 10).
Ką daryti, kai negaliu tikėti?
Naujajame Testamente beveik tiek pat kalbama apie abejones, kiek ir apie tikėjimą. Apaštalai nesistebėjo, kad tikėti taip sunku, nes žinojo, jog taip ir išpranašavę pranašai. Paulius ir Jonas cituoja Izaijo žodžius: „Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu?“ (Jn 12, 38 ir Rom 10, 16). Jonas priduria: „Jie neįstengė tikėti, nes, anot Izaijo: Jis apakino jiems akis ir sukietino širdį, kad nematytų akimis ir nesuvoktų širdimi“ (Jn 12, 39-40). Kiekviena iš keturių evangelijų mini šią Izaijo 6 skyriaus vietą. Tikėjimas nėra savaiminis.
Evangelijai atskleidus beribę viską atiduodančio Dievo dovaną, išgelbėjimas siūlomas veltui. Nebėra išankstinių sąlygų, pakanka vien tikėti.
Jono evangelija tikėjimą parodo jo priešingybės fone. Nuo pat pradžių Kristus yra ignoruojamas: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 10–11). Tiesa, buvo laikas, kai daugelis sekė Jėzumi. Bet labai greitai dauguma liovėsi juo tikėję: „Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo“ (Jn 6, 66). Ir Jėzus nesistengia jų sulaikyti. Jis teigia: „Štai kodėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo“ (Jn 6, 65).
Kristus nesiekė įtikinti žmones likti su juo, nes tikėjimas turi gelmę, kuri pranoksta protą ir emocijas. Jis įsišaknijęs gelmėse, kur „bedugnė šaukia bedugnei“ (Ps 42, 8), ten, kur mūsų žmogiškos dalios bedugnė liečia Dievo bedugnę. „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jn 6, 44). Tikėjimas gimsta neatskiriamai nuo Dievo veikimo ir žmogaus valios. Niekas netiki prieš savo valią. Panašiai niekas netiki, jei Dievas nesuteikia dovanos tam žmogui tikėti.
Jei tikėjimas yra Dievo dovana, ir ne visi tiki: ar tai todėl, kad Dievas atstūmė kai kuriuos žmones? Ištraukoje, kur Jonas cituoja Izaiją apie tikėjimo neįmanomumą, jis perduoda viltingus Jėzaus žodžius: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus trauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Pakeltas ant kryžiaus Dievo šlovėje, Kristus „traukia“ taip pat, kaip „traukia“ Tėvas. Kaip jis gali pasiekti kiekvieną žmogų? To neįmanoma paaiškinti. Bet kodėl neturėtume pasitikėti juo dėl to, kas mums nesuvokiama?
Niekas netiki prieš savo valią. Panašiai niekas netiki, jei Dievas nesuteikia dovanos tam žmogui tikėti.
Iki paskutinio puslapio Evangelija pagal Joną rodo, koks trapus yra tikėjimas. Tomo abejojimas tapo priežodžiu. Bet lemiama tai, kad netikėdamas jis lieka tikinčiųjų bendruomenės dalimi, o jie savo ruožtu neišmeta jo! Tomas laukia, prisikėlęs Kristus jam pasirodo, ir jis įtiki. Tada Jėzus sako: „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 29). Tikėjimas nėra sumanumo pasireiškimas. Jis ateina netikėtai, nežinia kaip. Tai pasitikėjimas, kuris stebisi pats savimi.
Taizė
